Publikacijos

Portretų tapymo dirbtuvės / V. Makovskajos nuotr.

Lrt.lt

Meno rinkos ekspertė, agentūros „artxchange Global“ vadovė Ornela Ramašauskaitė šiuo metu kuruoja vieną perspektyviausių Azerbaidžano dailininkų Mouk, rugsėjį „Amres Art“ galerijoje Vilniuje surengusį portretų tapymo dirbtuves. Tai buvo nauja, netikėta ir auginanti patirtis tiek dailininkui, tiek ir keturiems jo pozuotojams. Kaip portretų tapymas gali virsti savęs pažinimo ir ugdymo patirtimi, o galiausiai ir manifestu gyventi lėčiau, tikriau ir mąsliau? Kalbamės su O. Ramašauskaite bei dalijamės dirbtuvių organizatorės Rasos Baltės Balčiūnienės, keturių pozuotojų bei paties Mouk įžvalgomis. 

– Ornela, ar galėtum skaitytojams nusakyti savo dabartines veiklas ir kam daugiausia energijos šiuo metu skiri?

– Beveik dvidešimties metų tarptautinė patirtis, tinklaveika ir studijos leidžia vadintis meno rinkos eksperte, kas daug kam skamba egzotiškai. Pastaruosius kelis metus gyvenau tarp keleto šalių – Lietuva, Azerbaidžanas, Graikija, Moldova – ir aktyviai vykdžiau meno ir kūrybinių industrijų ekspertavimą bei tyrimus mokslinei veiklai, dėsčiau universitetuose.

Šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriu savo meno rinkos paslaugų ir naujienlaiškio vystymui bei disertacijos rašymui, kuruoju kelis menininkus. Taip pat, laimėjau AABS (JAV) projektą parengti Baltijos šalių 20 ir 21 a. rinktinių tapytojų platformą, kurios pagalba užsienio kolekcininkai ir kuratoriai patogiai susipažins su svarbiausiais arba potencialiausiais menininkais.

Mano aistra menui ir tarpdisciplininė specializacija padėjo tapti Amadėjaus Modilijanio fondo (Amedeo Modigliani Foundation) tarybos nare – tai atvėrė tarptautines rinkas. Pasiekiau, kad turiu labai specifinę patirtį – kultūros ekonomika, investavimas į meną, formuojant subalansuotas modernaus, postmodernaus ir šiuolaikinio meno kolekcijas, meno kūrinių kainų nustatymas, meno rinkos rinkodara, artTech. Disertacijos dėka įsigilinau į geopolitikos ir dirbtinio intelekto problematikas.

– Šiuo metu atstovauji perspektyvų jauną Azerbaidžano dailininką Mouk, kurį pristatai ir Lietuvoje. Kaip į Tavo akiratį pateko Azerbaidžanas? Kaip apibūdintum šios šalies meno sceną?

– Į Azerbaidžaną patekau labai netikėtai – su savo artTech projektu dalyvavau viename verslo akseleratoriuje ir susipažinau su tarptautiniais ekspertais. Jų dėka Azerbaidžano kultūros ministerija pakvietė mane į delegaciją, kuri rengė kultūros ir kūrybinių industrijų vystymo šalyje galimybių studiją ir dalyvavo kultūros ekonomikos konferencijoje. Vėliau buvau pakviesta vėl vesti mokymus ir dėstyti universitete, dar vėliau Nacionaliniame Azerbaidžano dailės muziejuje rengiau Lietuvos kultūros savaitę, aukščiausio lygmens tarptautiniame tarpkultūrinio dialogo forume atstovavau kultūros ir kūrybinių industrijų temą. Ši šalis labai daug investuoja į inovacijas ir vystymąsi, kviečiasi geriausius užsienio ekspertus, o man be galo patinka dirbti, kai stipriai orientuojamasi į rezultatą.

Azerbaidžano meno ekosistema dar nėra išbaigta – šalis neturi aukciono namų ir profesionalios meno mugės, kas yra būtina meno rinkos cirkuliacijai. Yra stipri klasikinės tapybos mokykla, tačiau jaunimas nėra mokomas mąstyti konceptualiai. Visgi, kaip ir visur, yra kelios šiuolaikinio meno platformos, tad yra kur susipažinti su naujausiais meno rinkos vėjais. Tai yra palanki terpė greitai pamatyti talentingiausius žmones ir laiku į juos investuoti, nes net ir Lietuvos praktika įrodo, kad tik laiko klausimas, kada šalyje subręs meno scena. Antra, pasaulinės meno tendencijos rodo, kad dėmesys krypsta į egzotinėmis laikytų šalių meną, tad geriausi menininkai gali staigiai susilaukti tarptautinės karjeros. Investavimas į meną yra labai specifinis dalykas – būtent besivystančios rinkos tam palankiausios, kitu atveju neįmanoma garantuotai kalbėti apie pelną.

Ornela Ramašauskaitė / E. Šenderovienės nuotr.

– Kaip ir kodėl nusprendei atstovauti būtent Mouk ir auginti jo žinomumą, vertę net dešimt metų? Kaip jo kūryba Tau rezonuoja su dabarties laiku?

– Atrasti menininkus, kurie turi potencialą tarptautinei sėkmei, yra labai reta. Mes mėgaujamės modernaus ir postmodernaus meno korifėjais muziejuose dažnai nesusimąstydami, kad tūkstančiai to laikotarpio menininkų tiesiog neišliko. Šiuolaikinės informacijos gausoje surasti talentą yra labai sunku. Be to, vien talento neužtenka – reikia, kad žmogus būtų konceptualus, turėtų, ką pasakyti savo menu, būtų tvirto ir ambicingo charakterio, gebėtų bendrauti ir bendradarbiauti, būtų linkęs augti nuolat besimokant.

Nesu galeristė, dirbu kaip agentė, tad man svarbu, kad menininkas, kurio karjerai padedu, būtų man artimų vertybių – noriu prisidėti prie man imponuojančių asmenybių sėkmės. Pastebiu, kad klientai vis labiau domisi menininkų vertybėmis, perka ne tik meno kūrinį, bet ir investuoja į asmenybę, jos skleidžiamą filosofiją. Tad kai sutikau Mouk, kuriam dar tik 20 metų, supratau, kad man pasitaikė istorinė galimybė užauginti tarptautinę žvaigždę – talentas tapybai atima žadą, o asmenybė nusiteikusi palikti pėdsaką meno istorijoje. Žinoma, manęs laukia kantrus darbas subtiliai prižiūrėti konceptualią kūrybos pusę ir ego, bet išeities kriterijai yra unikalūs. Džiaugiuosi, kad su italų galerija „89 cento“ spalio mėn. meno mugėje „ArtVilnius“ pristatysime jo darbus.

Kalbant apie pačią Mouk kūrybą reikia apibūdinti kontekstą: teoretikai diskutuoja, kad šiam laikmečiui įvardinti tiktų metamodernizmo terminas ir vysto jo koncepciją, stebi to atspindžius įvairių sričių šiuolaikinių menininkų kūryboje (muzikoje, dailėje, kine, literatūroje). Man Mouk pasirodė kaip grynasis šios sąlyginai naujos srovės atstovas – visuomenė kolektyviai pavargo nuo postmodernizmo sarkazmo, nihilizmo ir dekonstrukcijos, mene pradedama ieškoti nuoširdumo, tikrumo ir paprastumo.

Jo tapyba – tarsi iš geriausios modernizmo mokyklos, kur geras spalvos ir kompozicijos valdymas yra būtinas labiau nei bet kokią koncepcija. Žinutė niekur nedingsta, bet joje daug psichologizmo ir emocijos. Matau, kad žmonės grįžta prie estetikos – meno filosofijos – tradicijos, prisimena, kad menininkai gali jautriai užčiuopti tai, kas nematoma, bet katalizuoja atsakymus mūsų viduje. Dirbtinio intelekto vystymosi laikais autentiška kūryba, rankų amato įvaldymas ir net sentimentalumas taps išskirtinumais.

– Lietuvoje, „Amres Art“ galerijoje, Mouk surengė atviras portretų tapymo dirbtuves – tapė keturių žmonių portretus. Visi keturi pozuotojai bylojo apie netikėtą, autentišką, apie juos pačius įdomios informacijos atvėrusią patirtį ir gilius pokalbius su tapytoju. Mouk yra tapęs ir Tavo pačios portretą, esi sakiusi, jog Tau pačiai tai buvo įsimenanti gyvenimo patirtis. Tad kaip Mouk tapo kitus žmones, pajaučia jų asmenybes ir jas atspindi ant drobės?

– Pozavimas portretui yra mindfulness patirtis – buvimas čia ir dabar, nejudant ir patiriant nuolatinį menininko žvilgsnį. Šiais, asmenukių laikais, mes esame įpratę prie savo atvaizdo, tačiau retai patiriame atidų dėmesį, kuris tarsi žvelgia į sielą. Įdomu susitikti su savo baime būti vertinama, lūkesčiu būti atvaizduotai iš savo „gražiosios pusės“. Mouk yra jautrus kūrėjas, kuris turi gerą akademinį pasiruošimą, yra išanalizavęs mases įvairių autorių portretų, bet atradęs savo braižus (pritaikomus konkrečiam atvejui). Tad magiją sudaro talentas, autentiškumas ir amato meistriškumas.

Minėtos portretų dirbtuvės visiems dalyviams suteikė autentiškų patirčių, kurių nepakartosi vos užsimanęs. Planuojame kartoti tokį formatą, kad žmonės vėl galėtų pajusti aristokratiškas lėto laiko ir portreto galias.

– Kiek filosofinis klausimas – kokią vietą portretų tapymas gali užimti ir kokią prasmę turėti vaizdų pertekliaus ir tokio greito jų kūrimo bei vartojimo laikais?

– Vaizdų pertekliaus metu būtų naivu tikėtis, kad menininkai maištaudami nebekurs ar visuomenė staiga pradės ignoruoti vizualinę kultūrą. Norisi ambasadoriauti kitokį, lėtesnį žvilgsnį bei dėmesį estetikai, meno filosofijai. Man rodos, kad pats geriausias savo nuomonės apie perteklių įsimbolinimas ir yra aliejinės tapybos portretas. Kas gali būti žavingiau asmenukių kritikai nei kelių valandų pozavimas aliejiniais dažais kvepiančiame kambaryje, menininkui gilinantis į Jus pro drobės kraštą? Nedemonizuoju fotografijos, viskas turi savo vietą, tačiau tapytas portretas yra nebe apie atvaizdą, o kažką giliau – psichologizmą, vidinės būsenos refleksiją, transliuojamą energetiką. Portretas ir visas už jo slypintis procesas gali tapti asmeniniu manifestu gyventi lėčiau, tikriau, mąsliau.

Kelios refleksijos iš portretų kūrimo dirbtuvių

Rasa Baltė Balčiūnienė, ontopsichologė, „Amres Art“ galerijos įkūrėja: „Portretų kūrimo procesas ir gyvoji ekspozicija „Amres Art“ galerijoje man atsivėrė visų pirma kaip nauja savęs pažinimo ir ugdymo forma. Tiek pozuotojui, tiek dailininkui. Portretų žanras siekia senąsias civilizacijas, vėliau tapo socialinio statuso išraiška, o atsiradus fotografijai ėmė nykti. Vis dėlto po šio renginio-eksperimento matau, jog jis gali atgimti nauju pavidalu. Portretų kūrimas yra išties gilus psichologinis procesas, savitas koučingas – ateini pas gabų, jautrų dailininką, kuris geba „nuskaityti“ tavo būsenas ir jas atspindėti paveiksle. Ir jei pozuotojas ateina būdamas stiprios, teigiamos būsenos, jis ir vėliau matydamas savo portretą ją atsimins, gebės į ją sugrįžti. O jei ateini būdamas ne pačios geriausios formos, turėsi tos sunkesnės, trapesnės būsenos priminimą. Kitaip sakant, portretas tampa priminimu, kaip gali jaustis ir kartu kriterijumi, kaip norėtum.“

Daiva Lialytė, pozuotoja, komunikacijos agentūros savininkė: „Į portretų dirbtuves atėjau neturėdama lūkesčių, man tokia patirtis buvo pirmoji. Kažkodėl per visą procesą mane vis ėmė juokas, o kai dailininkas užbaiginėjo portretą ir ruošiausi kilti jo pasižiūrėti, sukilo įtampą. Portrete pamačiau savo įvaizdinę pusę – griežtą, kietą – įsivaizduoju, kad daugeliui žmonių galiu tokia atrodyti iš šalies, iki kol jie mane pažįsta. O tas laukimas išvysti, kaip tave pamatys kitas, tavęs nepažįstantis žmogus, yra iš tiesų ir jaudinantis, ir baugus.“

Daiva Viskontienė, pozuotoja, verslininkė: „Iki tol niekam nebuvau pozavusi – jaučiau šiek tiek įtampos dėl naujos pažinties, minties, kad dabar kažkas mane „nuskaitys“, bet vėliau pavyko atsipalaiduoti ir po truputį kurti santykį su dailininku. Mano portrete užfiksuotas liūdesys paskatino mane pačią nemažai pareflektuoti. Po portreto tapymo, iškart pasidalinau jo nuotrauka su vaikais ir dviem draugėm, ir man tai liudija apie šios emocijos priėmimą, apie savęs priėmimą. Tuo aš džiaugiuosi.“

Gilma Teodora Gylytė, pozuotoja, architektė: „Sėdama priešais Mouk nesijaučiau nei modelis, nei būsimo paveikslo objektas. Man ši patirtis yra visų pirma pokalbis, santykis su įdomiu menininku, kurio rezultatas realizavosi materialia išraiška. Kalbėdamasi jaučiau skrodžiantį žvilgsnį, sakyčiau, tai buvo savotiška psichoterapinė sesija. Labai įdomu buvo pamatyti rezultatą – kontrastingas, tuo pačiu metu radikalias, ir švelnias savo charakterio savybes.“

Justas Kučinskas, filosofas, judesio mokytojas: „Nesijaučiau, jog esu tyrinėjamas ar stebimas ir tai, jog pozuoju, nebuvo svarbiausia tema, nors vis tai prisimindavau. Dailininko žvilgsnis į mane tuoj pat virsdavo rankos judesiu – jaučiau ryšį su jo ranka. O žvelgdamas į rezultatą – portretą – visų pirma matau kūrinį, turintį tam tikrą ritmą, spalvų paletę, energetiką. Kažką giliai manyje jis sujudino, palietė.“

Mouk, dailininkas: „Niekada nežinau, kaip atrodys galutinis rezultatas. Yra daugybė būdų, kaip gali nutapyti to paties žmogaus portretą ir jis ryškėja mums kalbantis, tiems žmonėms pasakojant istorijas, tam tikra poza atsisėdant ir pan. Mano ranka tada tarsi pati pasirenka, kaip tapyti.“

https://rb.gy/lceye9