Publikacijos

Donatas Šopis / Asm. albumo nuotr.

LRT.lt

Jauno kauniečio Donato Šopio gyvenime gamtos svarba, savęs suvokimas jos dalimi ilgainiui integravosi į jo veiklą – šiuo metu jis kuria baldus ir interjero akcentus, kuriems panaudoja nupjautus avarinius medžius, taip pat stiklo, betono atliekas. Donatas sako, kad organiškos gamtos formos ypač atsiskleidžia kontrastuose, o namuose ar darbo aplinkoje net padeda būti labiau savimi.

– Kaip pradėjote kurti savo gaminius, kuriems panaudojate minimaliai apdirbtas medžio dalis? Kaip atsirado būtent tokia kūrybinė išraiška?

– Nesu baldų ar interjero dizaino ekspertas, to niekur nesimokiau, tačiau man visada patiko sujungti, atrodo, nesujungiamus dalykus. Pats nemoku, pavyzdžiui, lygiai nuobliuoti ar frezuoti, tačiau esu suradęs žmones, kurie puikiai geba tai padaryti ir juos sujungiu.

Prieš kokius šešerius metus dalyvavau konkurse Kaune, kuriam reikėjo sukurti restoranėlio interjerą. Sukūriau pirmuosius staliukus, kuriems panaudojau medžio kamieno dalis. Nors konkurso nelaimėjau, šie produktai, jų idėja man patiko.

Vėliau mano draugė, kuri Ispanijoje buvo vieno sveikatingumo komplekso savininkė, pasiūlė atvažiuoti ir prisijungti prie sveikesnio maisto restorano veiklos. Ten darbuodamasis susipažinau su žmogumi, turėjusiu ekspoziciją vienoje galerijoje. Jam pasiūliau savo gamybos baldų bei interjero akcentų, kurie neilgai trukus ten atsidūrė. Taigi šie gaminiai atsirado organiškai, niekada neturėjau racionalaus tikslo užsiimti jų gamyba, nebuvau išsistudijavęs rinkos ir radęs nišos, kurią norėjau užimti. Viskas gimė iš pajautos.

O kodėl būtent tokie gaminiai? Kaip ir aš pats, mano darbai nuolat kinta. Tačiau juose visuomet yra gamtos, tikrumo. Savo darbuose man labai patinka derinti gamtos organiškumą su griežtesnėmis, „tvarkingesnėmis“ formomis ir medžiagomis – stiklu, betonu – ir grožį atskleisti per kontrastą. Manau, kad mano darbai yra vizualinis manęs atspindys. Kai esi pats supratęs, atpažinęs, kas yra tikra tau ir nebijai to priimti, nebėra jokios įtampos. O kai nebėra įtampos, gimsta rezultatai, kokių ir norėtum.

– Jums yra svarbios tvarumo, ekologijos temos ir tai tiesiogiai matyti Jūsų kūriniuose. Kaip šie dalykai Jums tapo svarbūs? Iš kur, beje, gaunate medžiagų savo darbams?

– Tvarumas, ekologija yra tarsi pasekmės viso to, ką darau. Visuomet buvau gamtos žmogus. Pamenu, vaikystėje su seneliais, sese, pusbroliu ir pussesere važiuodavome į Dzūkijos miškus, kur vasarą tris mėnesius praleisdavome palapinėse. Galbūt iš ten kyla suvokimas, kad esame gamtos dalis, kad turime ją gerbti.

Kaune esu susiradęs kelias arboristų, avarinių medžių išvežimu užsiimančias įmones, su jais palaikome ryšį. Nuvažiuoju į specialias aikšteles, kur yra sukraunami nupjauti medžiai ir išsirenku jų dalis, prieš jas panaudojant biokuro gamybai. Esu pastebėjęs, kad didelėms kompanijoms yra daug paprasčiau veikti iš inercijos, nupjauti, išvežti, sumalti, nei pagalvoti, o ką dar galima su tomis medžiagomis, ar tai būtų medis, betonas ar stiklas, padaryti. Iš pradžių daugeliui buvo keista, kodėl noriu tas atliekas kažkur sau išsivežti, bet dabar jau tokios nuostabos kitiems nebekeliu.

Neseniai į dirbtuvę atsivežiau betono atliekas, kurias panaudosiu naujai darbų serijai. O štai veždamas savo šuniuką į kirpyklą, pamačiau sukrautas ir išvežti paruoštas plyteles, kurias atsiklausęs pasiėmiau. Mano kolega, užėjęs į dirbtuves, nusistebėjo, kam tokias šiukšles vis pasiimu, juk jos bevertės. Dažnai žmonės mano, kad jei daiktai mėtosi, yra išmesti, jie beverčiai, o štai jei brangiai įkainoti – jau savaime vertingi. Tačiau taip nėra.

– Sakote, kad į dabartinę savo veiklą nukeliavote labai organiškai, iš pajautos. Ar visuomet taip lengvai ir priimdavote sprendimus, ką norite gyvenime veikti?

– Tikrai ne, buvo laikas, kai stengiausi atitikti visuomenės normas. Tačiau tuo metu jaučiau nemažai vidinio konflikto, tarsi bėgčiau nuo savęs.

Kadangi mano tėtis dirbo automobilių priežiūros sektoriuje, bandžiau ir aš save šioje srityje realizuoti. Tai man nešė finansinę naudą, tačiau labai stipriai jaučiau, kad tai ne mano kelias. Kai pasakiau tėčiui, kad visgi norėčiau užsiimti interjero akcentų, baldų gamyba, jis mano noro nepriėmė palankiai ir argumentavo, jog ši veikla man nesuteiks pakankamos finansinės grąžos. Tai išties mane dar labiau paskatino tęsti tai, ką darau, ir įrodyti, kad tai gali tapti ir pragyvenimo šaltiniu.

Su laiku įsitikinau, kad labai svarbu, kokiame kontekste galiausiai atsiduri – ar jis tave paskatina, ar kaip tik numenkina. Tai labai ryškiai pajutau pernai apsilankęs neuroestetikos parodoje, kurią rengė galerija „Amres Art“. Po jos jaučiausi padrąsintas, pakylėtas. Įsitikinau, kad kai žmogaus mintys, žodžiai ir veiksmai sutampa – tada jis gali jausti savo šimtaprocentinę energiją, potencialą, kuris bet ką, kuo tas žmogus užsiima, pakelia į visai kitą kokybinį lygį.

– Turbūt ir Jūsų namuose yra Jūsų kurtų daiktų? Kaip jie Jus patį veikia?

– Mano namuose turbūt apie 80 proc. daiktų yra mano kūrybos. Visuomet grįždamas namo jaučiu, kad esu savo jaukioje, šiltoje tvirtovėje, kurioje galiu visiškai atsipalaiduoti, būti savimi.

Man atrodo, taip yra todėl, kad kurdamas savo gaminius esu visiškos tėkmės būsenos, kurioje nėra jokio pasipriešinimo.

– Kokių sąlygų Jums reikia, kad nejaustumėte to pasipriešinimo, gebėtumėte pasinerti į tėkmės būseną?

– Man labai svarbus judesys, sportas: aš bėgioju miške, maudausi upėje. Tai man atpalaiduoja smegenis, sustiprina kūną, jaučiu, kaip įgaunu daugiau jautrumo aplinkai ir sau pačiam.

https://rb.gy/t5u0bm