Publikacijos

Laimė Kiškūnė / V. Kriščiūno nuotr.

LRT.lt

„Kvapai nėra tik kvepalai: kiekvienas reiškinys turi savo kvapą. Nuo perkūnijos, šviežio sniego, iki žmogaus, jo būsenos. Ir tuos kvapus geba perskaityti mūsų smegenys“, – teigia kvapų menininkė, parfumerė Laimė Kiškūnė. Ji kiekvienam žmogui linki dažniau uosti sąmoningai ir labiau pasitikėti tuo, kaip kvapą „perskaito“ intuicija.

– Kokiu kvapu šiuo metu esate labiausiai susidomėjusi?

– Esu tyrinėtoja, nuolat kuo nors domiuosi, šįkart – mane nuo vaikystės traukiančiais dūminiais kvapais. Dalis žmonių juos užuosdami susieja juos su turėtomis nesaugiomis, pavojingomis patirtimis, tačiau aš tokių nesu turėjusi ir jie man visų pirma labai įdomūs menine, estetine prasme. Ar tai būtų urbanistiniai, miesto kvapai, ar deginamas laužas, smilkalai.

Taip pat šiuo metu išleidžiu savo naujus kvepalus, kurie dvelkia mimozomis. Turiu stiprių fiksacijų su šiuo augalu – jis mane labai sužavėjo Provanse, tuomet Pietryčių Azijoje, Indijoje, kur kvepia visiškai skirtingai. Sūnus yra padovanojęs žydinčių mimozų šaką pavasarį ir patyriau, kad jos nuskinti žiedai kvepia visiškai kitaip, nei uostomi nuo krūmo.

Mane išties nustebino šis kvapas, jo plastiškumas, lipnumas, vaškingas žalumas, asociacijos su žibuoklėmis, kvapiąja kananga (ylang-ylang). Tai išties gėliškas, geltonai žalias, pavasariškas, pudriškas, trumpiau tariant, itin kompleksiškas, lengvai barokinis aromatas.

– Šiandien vis daugiau kalbama apie žinojimą, kuris gimsta ne tik smegenyse, bet ir kūne. Kvapas turbūt yra vienas kūniškiausių žinojimo, komunikacijos, informacijos gavimo būdų. Tik ar žmonės juo pakankamai pasitiki, juo kliaujasi?

– Ši tema kurį laiką egzistuoja intelektualesniame diskurse, tačiau dar ne mūsų visų realybėje. Visų pirma, nemažai žmonių įsivaizduoja, jog kvepia tik kvepalai ir aromaterapija, bet tai, kad kvepia absoliučiai visa aplinka, kad tai gali būti raktas į pasaulį, padedantis apsibrėžti santykį su juo, – vis dar lieka paraštėje.

Vakarų mąstymo tradicija pojūčius palieka tarsi atsitiktinius, nereikšmingus, nebūtinus. Pamirštama, kad menas ir estetika atsirado tik dėl pojūčių, o mes esame multisensorinės būtybės. Jau Platonas abejojo uoslės verte, tvirtindamas, kad jai apibrėžti nėra sąvokų, ji per daug abstrakti. Šv. Augustinas piktindamasis klausė, ar ne gėda tikėti, kad nosimi galima patirti Dievą? Ilgus amžius egzistavo pojūčių hierarchija, esą yra kilnūs, raštingi pojūčiai, kaip rega, klausa, o štai taktilika, uoslė yra pernelyg betarpiški, gyvūniški, subjektyvūs. Nes neva nėra būdų, kaip preciziškai aprašyti kvapą, kaip jį išmatuoti.

Galiausiai Frydrichas Nyčė ėmėsi ginti uoslės pojūtį, neatmesdamas sampratos, kad kvapas yra išties labai instinktyvus, gyvūniškas, o mes juk esame gyvūnai, todėl atmesti šį pojūtį yra absurdiška. Kalbėdamas apie uoslę, jis minėjo terminą „flair“ – nuojautą, kuri yra didžiausia uoslės vertė. Visai nebūtina ją racionaliai vertinti, įvardyti, patinka ar nepatinka, kvepia ar smirdi.

Tyrinėjant kvapą pati gražiausia ir yra ta intuicijos vieta, tas tarpelis tarp patyrimo ir proto balso įsijungimo. F. Nyčės, kaip aš įvardiju, uoslės intuityvumo teoriją patvirtino XX a. pasirodžiusi kita teorija, kad kvapai yra sudėtingoji komunikacijos sistema. Tarp visų rūšių – gyvūnų, augalų, grybų, bakterijų – vyksta bendravimas padedant kvapams, tarp žmonių taip pat. Įvairių sričių specialistai bando gilintis į šią sritį, teorija vystosi ir tikėtina, kad įgaus didesnį pagreitį. Visi gyvi organizmai išties gyvena viename aromatiniame burbule, kuris mus susieja tarsi tinklas.

– Ar tiesa, kad intuityviai dažniau renkamės kvapus, kurie sustiprina tai, ko mums psichologiniu lygmeniu trūksta?

– Kvepalus išties renkamės kaip komplementarinį, tai yra mus papildantį, elementą. Pavyzdžiui, kai tamsu ir šalta natūraliai norime prieskoniškų kvapų, kai sausa, karšta – drėgnų, gaivių, kai persidirbame, jaučiame nuovargį, depresyvias nuotaikas – norisi uosti bergamotę ar kitus citrusinius kvapus. Mūsų organizmo transliuojami signalai – tai psichoemocinės būklės reguliavimo medžiaga.

Visuomet sakau, kad kvepalus turime rinktis tuos, kurie man pačiai geriausiai kvepia nuo manęs, nuo mano odos. Žmonės, žinoma, yra veikiami reklamų, bet nusipirkę kokius nors plačiai išreklamuotus kvepalus tiesiog pasideda juos ant lentynos ir jais kvėpinasi labai retai, mat jie tiesiog instinktyviai jiems nepatinka.

– Kokio požiūrio į kvapus, parfumeriją Jums labiausiai stinga Lietuvoje?

– Turbūt tai, ką jau minėjau, kad kvapai nėra tik kvepalai: kiekvienas reiškinys turi savo kvapą. Nuo perkūnijos, šviežio sniego, iki žmogaus, jo būsenos. Ir tuos kvapus geba perskaityti mūsų smegenys. Pakanka kelių kvapo molekulių, kad gautume mums vertingą informaciją apie erdvę, situaciją, žmogų. Siūlyčiau vis dažniau uosti sąmoningai ir nepulti protu dekoduoti gautos informacijos.

Tik kvepalų maišymas yra profesija, o visa kita olfaktorija gali tapti kiekvieno žmogaus tyrinėjimų sritimi. Net versle ar santykiuose su kitais žmonėmis kvapas gali pasakyti, ar mums verta čia įsitraukti. Tik mes per greitai įjungiame protą, kur jo kompetencija visai nesiekia. Esu daug kartų patyrusi, kad būtent nosis teisingai „informavo“ jau pačioje pradžioje, bet per greitai įsijungęs protas pribraižė nerealių projekcijų.

Man labai norėtųsi uoslę kaip pojūtį pagaliau ištraukti iš paraštės, suteikti uoslei ir kvapui vertę, statusą, priminti, kad tai vienintelis pojūtis, kuris suteikia betarpišką informaciją apie pasaulį. Tam reikėtų uoslės lavinimo programos nuo mažų dienų. Vaikai turi gauti nestereotipinį, prasmingesnį suvokimą, kuris padėtų kurti geresnį santykį su pasauliu.

https://rb.gy/fst3ll