Publikacijos

Justas Kučinskas / Asmeninio albumo nuotr.

LRT.lt

 Filosofas, judesio mokyklos įkūrėjas ir mokytojas Justas Kučinskas primena posakius: senovės graikų „Sveikame kūne sveika siela“ ir kitą, ne taip plačiai žinomą, – „Nepasitikėk nė viena mintimi, atėjusia sėdint“, kurie rodo būtiną kūno ir psichinės veiklos ryšį.

Tad kas iš tiesų yra intelektualus žmogus ir kuo jo gyvenime yra svarbi kūno pajauta bei intuicija?

– Justai, kas Jums yra intuityvus gyvenimas ir kaip jį apibrėžtumėte?

– Galbūt pradėčiau nuo žodžio „intuicija“. Mano supratimu, šis žodis nurodo tam tikros rūšies žinojimą – ikikalbinį, ikisąvokinį. Tai situacija, kai aiškumas apie reiškinį ateina dar iki žodinės to aiškumo artikuliacijos, jo paaiškinimo. Man regis, kiekvienas žmogus savo kasdienybėje su pasauliu visų pirma susitinka ir jame veikia intuityviai, o racionali situacijos analizė visada įvyksta šiek tiek vėliau. Racionalus protas dažnai veikia tam, kad pagrįstų tai, kas intuityviai jau yra suprasta.

Kitas pavyzdys – fizinis veiksmas. Mes einame intuityviai, per daug negalvodami, kuria koja pradėsime tai daryti arba, kaip kojų veiksmą papildys rankų judesiai. Tarkime, siekiame paimti puodelį kavai iš antros puodelių eilės apatinėje lentynoje: negalvojame, ką tuo metu daro mūsų pėdos, kiek sulinksta keliai, kuria iš daugybės galimų trajektorijų link puodelio skverbiasi ranka. Daugybę be galo kompleksiškų veiksmų mes atliekame intuityviai. Jeigu mūsų kūnas darytų tik tai, ką mes analitiškai suprantame ir aiškiai žinome, gyvenimas šioje be galo kompleksiškoje tikrovėje taptų neįmanomas.

– Jei intuityvus žinojimas yra toks svarbus, kodėl šiai žinojimo formai savo edukacijoje skiriame tiek nedaug dėmesio?

– Puikiai pastebėjote – intuityvus, kasdienis žinojimas, nors galimai pats svarbiausias, dažniausiai nepatenka dėmesio akiratin. Bent jau formaliojoje mokslinėje pasaulio suvokimo perspektyvoje.

Įtariu, kad taip yra dėl to, kad šis žodis yra pernelyg mistifikuojamas, dažnai tarp intuityvaus ir teisingo žinojimo dedant lygybės ženklą. Būtent dėl to daugybė žmonių apskritai atmeta intuicijos temą: štai ir filosofijoje nuo seno egzistuoja episteme (iš graikų kalbos: pažinimo, žinojimo) ir doxa (nuomonės, prietarų) skirtis, patikimesniu pasaulio pažinimo šaltiniu laikant loginį (graikiškai logos), t. y. apibrėžtas taisykles atitinkantį mąstymo procesą.

Manau, kad kalbėdami apie intuiciją neturėtume papulti į šią tiesos ir netiesos dichotomiją. Intuicija yra ankstesnių supratimų, sėkmingų ir nesėkmingų bandymų, patirčių rezultatas. Tai ikisąvokiniu žinojimu virtusi patirtis, kuri leidžia žaibiškai orientuotis kompleksiškoje aplinkoje, veikti net ir iki galo nesuprantant kontekstų visumos. Priklausomai nuo sukauptos patirties ir, labai svarbu, jau kalbinės tos patirties refleksijos, intuicija gali pasitarnauti arba nuvesti netinkamu keliu.

Žmogus yra gyvas organizmas, veikiantis kompleksiškoje nuolat kintančioje aplinkoje. Niekas, jokie mokslai, jokia informacija nesuteikia tinkamų galutinių instrukcijų, kaip žmogui dera elgtis kiekvienoje situacijoje, mat nei žmogus, nei situacija niekada nebus tokia pati. Mokytojas yra tik pats gyvenimas, tik atliktų veiksmų rezultatai ir nuolatinė korekcija. Šiame gyvame mokymosi procese užgimsta tai, ką galima įvardyti kaip intuiciją. Jeigu gyvas mokymosi procesas sustoja, aktualų gyvą pasaulio supratimą keičia įpročiai, automatizmas, kurie labai dažnai ignoruoja tikrovę.

Tai yra bene svarbiausia skirtis bandant apibrėžti, ar gyvenimas intuityvus, ar ne. Turiu atskirti, ar gyvenu vedamas ir įkalintas įpročio, tam tikro nekintančio savęs ir pasaulio vaizdinio, o dėl to ir nuolatiniame konflikte su tikrove, ar veikiu išties intuityviai – iš gyvų patirčių visumos bei nuolatinės šios visumos korekcijos santykyje su nuolat kintančiu pasauliu.

– Be abejo, žmoguje viskas veikia kaip visuma, todėl gebėjimas, kaip valdyti, jausti kūną, taip pat reiškia geresnį proto valdymą, savireguliaciją, savęs pažinimą. Kaip apibūdintumėte, kas yra kūno intelektas ir kokią skirtį brėžtumėte tarp jo ir racionalumo?

– Man regis, vien tokio klausimo iškėlimas yra svarbesnis už galimus atsakymus. Mat išties, kai tariame „intelektualus žmogus“, visų pirma galvojame, kad tas žmogus yra apsiskaitęs, geba gyvai ir plačiai mąstyti, priimti naudingus sprendimus, na gerai, galbūt valdyti savo emocijas, tinkamai ir pagarbiai bendrauti su kitais žmonėmis – pavadiname visa tai racionaliu protu ir emociniu intelektu, bet ir viskas, apie to žmogaus kūną, jo judesius, gestus, sudėjimą dažniausiai nepagalvojame.

Yra įprasta mąstyti apie intelektinius gebėjimus kaip tam tikras smegenų konfigūracijas, vykstančias kokiame nors visai su šiuo vyksmu nesusijusiame kūne. Bet štai senovės graikų posakis „Sveikame kūne sveika siela“ arba ne taip plačiai žinomas – „Nepasitikėk nė viena mintimi, atėjusia sėdint“ rodo būtiną kūno ir psichinės veiklos ryšį.

Mąstyti ir mankštintis ir tai daryti toje pačioje vietoje tuo pat metu šioje Europą formavusioje kultūroje atrodė savaime suprantama. Manau, kad mūsų modernioji kultūra galimai pernelyg supaprastino šį posakį tardama „Na taip, fizinis aktyvumas gerina savijautą, krauju aprūpina smegenis, dėl to žmogus mąsto produktyviau, atsimena daugiau“ ir panašiai.

Toks požiūris būtų pernelyg redukuojantis, kūną paverčiantis tik mechaniškai veikiančiu smegenų nešiojimo aparatu, kurio priežiūra yra būtina tiek, kad užtikrintų gyvybę ir aprūpintų smegenis, kurie neva jau mokosi ir vystosi savaime. Turime suprasti, kad taip nėra: kūno lavinimas, ir šį dalyką patvirtina daugybė mokslinių tyrimų, yra tiesiogiai susijęs su kognityvinių (pažintinių) žmogaus gebėjimų vystymusi. Galime tai stebėti ir plika akimi – kūdikių, mažų vaikų judesio vystymasis, artikuliacijos branda tiesiogiai atsispindi jų pažintiniuose, komunikaciniuose gebėjimuose. Tą patį galima pastebėti ir judėjimo gebėjimą prarandančiuose vyresniuose žmonėse.

Daugybė tyrėjų sutaria, kad fizinis vaikų lavinimas, fizinis aktyvumas įvairiuose amžiaus tarpsniuose yra ne vien kūno palaikymo reikalas – tai žmogaus lavinimas iš esmės. Pasaulį tiesiogiai pažįstame, vaizdinius apie priežastinius ryšius formuojame judėdami jame, įsitraukdami visomis juslėmis – būdami jame fiziškai. Objektus identifikuojame, jų judėjimą prognozuojame savo judančio ir besikeičiančio kūno atžvilgiu.

Judėjimo būdas yra tiesiogiai susijęs su tuo, kaip esame pasaulyje, kaip ir kokius ryšius jame atpažįstame, kuriame. Todėl kūno intelektas, kaip ir intelektas apskritai, nurodo atvirumą, imlumą pasauliui, savęs pažinimą, kuris numato pasikeitimo galimybę. Tai ne vien išmokti judesiai, per daug metų suformuoti įgūdžiai, tai ir gebėjimas „nuskaityti“ aplinką, adekvačiai į ją reaguoti, mokytis ne vien naujų judėjimo, bet ir supratimo formų.

Labai gaila, kad dažniausiai judėjimas yra suvokiamas vien kaip priemonė pernešti smegenis į kitą vietą arba malonumo ar sveikatos šaltinis. Iš tiesų judėjimas yra žmogaus komunikavimo su pasauliu forma. Per judėjimą skleidžiasi bei gali būti koreguojama visa žmogaus komunikacijos formų paletė. Pasakysiu dar radikaliau: per judėjimo formas yra daroma tiesioginė įtaka ir mąstymui, pasaulio vaizdiniui, todėl judėjimas, mąstymas, gyvenimo pasirinkimai neabejotinai susiję.

https://rb.gy/no0bht