Publikacijos

Eva Saikovska / V. Zelenkovos nuotr.

LRT.lt

Evos Saikovskos, vintažinių baldų studijos kuratorės, žvilgsnis visuomet dairosi estetiškų erdvių ir daiktų, ypač turinčių įdomią istoriją. „Vintažinius baldus neretai renkasi smalsesni žmonės, kurie leidžia sau pabandyti ką nors neįprasto“, – pastebi pašnekovė. Tas „leisti sau“ mūsų pokalbyje – ypač svarbus. Kalbamės apie daiktų pasirinkimą savo erdvėms, kiek šiame procese yra svarbi intuicija bei kokius įpročius gali padėti formuoti vintažiniai baldai. 

– Eva, kaip Tu pati pasirenki, „įsileidi“ naują daiktą, interjero akcentą į savo namus? Kokiais kriterijais vadovaujiesi?

– Renkantis naują daiktą, pavyzdžiui, baldą, man svarbiausia, kad pasirinkimas atitiktų mano vertybes. Ne tiek svarbi dizainerio pavardė ar koks nors kitas kolekcinis aspektas. Mano akį visuomet patraukia medžiagiškumas, svarbu, kad daiktą būtų malonu liesti.

Nesilaikau nuostatos, kad vienas interjero objektas gali užgožti kitą ar stilistiškai nederėti. Viena vertus, mano akis jau užaštrinta ir dažniausiai pasirinkti baldai ar kitokie daiktai „susikalba“ tarpusavy. Kita vertus, man patinka interjerą kurti priešpriešos principu – švelnios ir griežtos formos, šilti ir šalti paviršiai ir t. t.

– Ar panašių principų laikaisi ir patardama vintažinį baldą besirenkantiems klientams? Galop, kai ieškote naujų objektų studijai?

– Vintažinius baldus neretai renkasi smalsesni žmonės, kurie leidžia sau pabandyti ką nors neįprasta. Pagrindinis mano principas – duoti erdvės žmogui pasirinkti pačiam.

Tiesa, būna klientai renkasi kavos staliuką ir sako – mūsų sofa griežtesnių formų, tad galbūt ir staliuko tokio reikėtų. Bet aš vis noriu laužyti stereotipą, jog viską namuose reikia derinti, nebent siekiame, kad namai atrodytų tarsi iš vienos parduotuvės ekspozicijos. Norisi daugiau intuicijos, žaismės. Kartais mes taip trokštam žinoti ir sekti taisykles, kad nebelieka autentiškumo. Taip kad aš vadovaujuosi principu – mažiau cenzūros, daugiau laisvės. Leisti sau išbandyti netikėtą formą ar ryškią spalvą.

Baldus studijai parinkinėjame drauge su jos įkūrėja Jovita. Dažnai jaučiu savo vidinį smalsų detektyvą pasigilinti, kokia yra daikto istorija – jos dažnai labai įdomios. Kartu labai norime parodyti praėjusio amžiaus vidurio estetikos įvairovę, pagilinti jos suvokimą.

Vežamės ir tai, kas nebūtinai bus populiaru, geidžiama mūsų šalies rinkoje, bet ir nematyta, nepažinta, netikėta. Pavyzdžiui, kokį nors juodą odinį baldą, kurį taip mėgsta italai. Kita vertus, visuomet yra vintažinių baldų atnaujinimo, pakeitimo galimybės – jų pervilkimas, perdažymas ir pan. Kartais žmonėms būna neramu, kaip vienas ar kitas vintažinis daiktas atrodys jų namuose, tad pasiūlome jį „pasimatuoti“ – atsivežti į namus ir kurį laiką pagyventi, pajausti, ar jis tiks.

– Vintažiniai baldai byloja ir apie to laikotarpio gyvenimo stilių, kitokį tempą, laisvo laiko kultūrą. Ar šie daiktai paskatina šių laikų žmones susikurti naujų ritualų ar įpročių?

– Išties, kai kurie praėjusio amžiaus vidurio daiktai nebeturi savo funkcijos ar vietos šių dienų namuose. Tuo metu žmonės gyveno gerokai lėčiau, leisdami sau, pavyzdžiui, vidury dienos paskaityti knygą ant kušetės (angl. daybed) ir neretai nusnūsti. Šiandien šis baldas iš naujo bando prigyti namuose ir paskatinti jų šeimininkus sulėtėti, leisti sau snūstelėti pietų, ar galop prigulus panaršyti savo telefone (juokiasi).

Šiuo laikotarpiu kūrybiškumas dizaine liejosi laisvai ir įkvėpė daug vėlesnių kūrėjų. To meto namuose klestėjo saloninė kultūra, žmonės mėgo rengti susibūrimus namuose, skaityti literatūrą, klausytis gyvai atliekamos muzikos ir pan.

Praėjusio amžiaus vidurio dizaine dominuoja vyrų kūrėjų pavardės, tačiau skaitydama dizaino istorijos knygas apie šeiminius kūrybinius tandemus, sužinojau, koks stiprus buvo moterų indėlis. Pagaliau ir jų pavardės išeina į dienos šviesą.

– Kas Tau, Eva, yra intuityvus gyvenimas?

– Tai man yra savęs ir savo kūno pajautimas. Jį galima lavinti, plėsti, klausantis savo poreikių, pakylėjant save nuo kasdienybės. Intuiciją turime visi, tik vis įsisukame į rutiną, didelį tempą, mūsų pojūčiai atbunka, imame tenkinti tik tuos poreikius, kurie yra būtini.