Publikacijos

Jurgita Januškevičiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Mados dizainerė, dėstytoja, kvepalų dirbtuvių kūrėja, menininkė Jurgita Januškevičiūtė, atrodo, visuomet gyvena intuityviai, dosnia ir atvira širdimi. Įdomu, ar to ją kas nors išmokė, o gal intuityvumą ji atsinešė jau gimdama?

– Jurgita, Jūs išties esate intuityvumo pavyzdys. Kaip Jūs savo intuiciją atradote? Ar tai Jūsų prigimtinė savybė?

– Manau, kad esu viena iš tų žmonių, kurie gyvena vedini jausmo. Intuicija man labai svarbi – pasitikiu ja nuo pat mokyklos baigimo ir ji nė sykio manęs neapvylė. Intuicija gyvenimui suteikia kūrybos, gylio, energijos.

Žinoma, sakydama, kad ja pasikliauju, nereiškia, kad nesivadovauju protu – su juo pasitarti taip pat labai naudinga. Man patinka balansas. Intuicijos vedina rinkausi savo specialybę, savo hobius, daugybę dalykų, ir visus šiuos pasirinkimus labai gerai paaiškino ir racionalusis pradas (šypsosi).

– Sakote, kad intuicija pasikliaujate nuo mokyklos baigimo. Ar tuomet įvyko koks nors konkretus įvykis?

– Būtent po mokyklos baigimo pasidaviau savo vidiniam pašaukimui ir vienintelė iš klasės stojau į Vilniaus dailės akademiją. Daugelis visai manęs nesuprato. Sakė, kad menininkas tai nėra profesija, kad nieko neuždirbsiu ir pan. O man viduje atrodė, kad to reikia, kad noriu, neabejojau tuo. Mano, kaip dizainerės, menininkės kelias nebuvo lengvas, bet juo nė kiek nesigailiu. Esu nepriklausoma nuo jokio darbdavio, dirbu tiek, kiek galiu ir noriu. Išmokau būti disciplinuota, planuoti savo darbus, finansus, bet tuo pačiu leidžiu sau klausytis savo balso, mano gyvenime išties labai daug kūrybos plačiąja prasme.

Kai žmogus klauso savo intuicijos, jis negali nustoti apie kokį nors dalyką, sumanymą galvoti – tuomet jo nebestabdo jokios atbulinės mintys. Jokių „o kas jeigu?“, „o gal ne dabar?“. Veda kažkoks vidinis žinojimas, jog tai padės atrasti rūpimus atsakymus, kad bus verta.

– Vilniaus kolegijoje Jūs dėstote eksperimentinį mados dizainą. Ar tas žodis „eksperimentinis“ irgi reiškia, jog čia svarbi pajauta?

– Taip, tikrai. Turiu septynis diplomantus, kuriuos ir mokau pajautos, pasitikėti ja. Būnu ir dėstytoja, ir psichoterapeutė, ir mama.

Mados dizainą galima skirstyti į kelias dalis: aukštoji mada – drabužiai it meno kūriniai, ir kasdienybėje nešiojami drabužiai, kurių mums reikia kasdien, kad galėtume apsisaugoti nuo šalčio, karščio ir t.t. Mano studentai madą kuria labiau kaip meninius objektus, vienetinius modelius. Jie pasirenka jiems rūpimas temas, jas plėtoja, eina į gylį, kuria medžiagas, formas, spalvas. Taip jie mokosi surinkti informaciją ir ją panaudoti, susieti su savo tema ir, svarbiausia, kurti. Kartu tai būna ir pats pirmasis jų mokslinis darbas, kuriam reikia ir teorinių, ir praktinių žinių, įgūdžių.

– Kaip šiems jauniems žmonėms sekasi ieškoti savo balso, braižo, išraiškos?

– Turiu pasakyti, kad tikrai tenka griauti įvairias klišes ir standartus. Stengiuosi parodyti, kad gali būti visaip, kad viskas labai keičiasi. Kai madoje praktiškai nebeliko moteriškų/vyriškų drabužių, įsigalėjo vienas dydis, padidinti siluetai (angl. oversize), studentai bando grįžti prie ištakų, apsibrėžti, pavyzdžiui, kas yra moteriškumas ir vyriškumas.

Visuomet labai svarbi yra klimato, pasaulio ateities tema. Mados industrija yra viena labiausiai teršiančių planetą, siaubingai išnaudojanti žmones. Užtenka pasidomėti, kiek resursų kainuoja džinsų pasiuvimas, kiek vandens reikia medvilnei užauginti, džinsų dažams išplauti, ir kad įvairiose grandyse dirbantys žmonės – medvilnės augintojai, dažytojai, siuvėjai kur nors Bangladeše – gauna grašius, tada supranti, kad tai pati tikriausia humanitarinė krizė. Daug gilinamės į atsakingą, lėtą madą, į tą, kuri nėra vien tuštybė, grožis, bet siūlo problemų sprendimus.

Šiuo metu tarp jaunų žmonių labai aktualios psichologinės problemos – žmonės yra pervargę nuo informacijos, pandemijos, karo. Ir apie visa tai „kalba“ per drabužį, ir kartu stengiasi kurti pokytį.

Vienas esminių dalykų, kuriuos stengiuosi, jog jie suprastų – tai kad visi žmonės yra labai individualūs, tu negali nieko matuoti pagal tą patį kurpalių.

– Viename interviu sakėte, kad kai žmogui sociumo taisyklės tampa nebe tokios svarbios, tada ir prasideda tikrasis gyvenimas.

– Visiškai taip. Todėl skatinu jaunus žmones, kad jie nebijotų būti kitokie, turėtų kritinį mąstymą, kad man pasipriešintų, nesutiktų, kad būtų asmenybės.

– Dar viena iš daugelio įdomių Jūsų veiklų – tai natūralių kvepalų kūrimo dirbtuvės moterims. Įdomu, kaip Jūsų gyvenime atsirado kvapas, natūralūs eteriniai aliejai, aromaterapija?

– Iš pradžių susidomėjau kinų medicina ir holistiniu sveikatos suvokimu. Ėmiau domėtis, kaip galėčiau padėti pati sau, kad nepakenkčiau, kad būčiau arčiau gamtos. Ir štai čia į mano gyvenimą atėjo kvapai. Supratau, kad tai ne tik malonumas, komunikacijos, išraiškos būdas, bet ir gydymo priemonė. Paanalizavusi aromapsichologiją supratau, kad kvapai atskleidžia mūsų psichologinę būseną. Tai man pasirodė labai įdomu.

Kai vedu tuos kvepalų kūrimo vakarus, jau vien iš to, kokius aromatus moterys pasirenka, galiu pasakyti, ko joms trūksta, jog jos pasiektų harmoniją, balansą. Moterys per kvapų gaminimo studiją atsipalaiduoja, tampa burtininkėmis, alchemikėmis, atitrūksta nuo kasdienybės.

Skatinu jas susimąstyti, jog kvapai mus supa visur. Net elementarioje buitinėje chemijoje, kuri, beje, mus ypač neigiamai veikia ir kurią galima pakeisti natūraliais produktais. Įlašinus kelis lašus kokio nors eterinio aliejaus į vandenį, kuriuo plaunate grindis, visi namai kvepės natūralumu. Bet kartais išties paprasčiau nueiti į parduotuvę ir nusipirkti valiklį. Paprasčiau dėl to, kad tiesiog nereikia galvoti. Aš ir savo studentams, ir moterims dirbtuvėse nuolat primenu – galvokim, užduokim sau klausimus, kodėl taip darau, kur aš einu?

– Jūs, atrodo, šiuos klausimus užduodate ir sprendimus priimate lengva širdimi.

Man atrodo žmonėms reikia daugiau drąsos priimant sprendimus, klausant savęs. Kartais galvoji, kad jei kažką pakeisi (mano gyvenime buvo nemažai tokių situacijų), kažko esminio neteksi, gal net neišgyvensi, bet paskui nustembi – tu ne tik išgyvenai, bet dar ir jautiesi daug geriau. Tačiau prieš tą pokytį taip būna sunku! Aš patarčiau pradėti nuo mažų dalykų, kuriems ilgai neprisiruoši, ir pažiūrėti, kaip bus.

Aš apskritai gyvenime nevertinu, ar man sekasi, ar nesiseka, stengiuosi gyventi šia akimirka: štai sėdžiu prie stalo, stebiu pro langą mišką, saulė šviečia, nėra karo. Tai labai daug. Karo kontekste daugelis supratome, kaip gerai gyvename, kaip mus gali džiuginti visiškai paprasti dalykai. Tai didelė pamoka mums visiems, primenanti, kad reikia tiesiog gyventi, leisti gyventi kitiems, kurti, džiaugtis kitu žmogumi ir jų kūryba.

– Lietuvoje mes išties mažokai džiaugiamės kitais žmonėmis.

– Nesuprantu, kodėl. Keliaudama vis pastebiu, kaip Vakarų Europoje žmonės taip džiaugiasi ir dalinasi paprastais dalykais, o pas mus, atrodo, taip aukštai kartelė užkelta, jog mes net nebežinome, kaip mums išsirangyti, kad tik mus pastebėtų ar pagirtų. Pamirštame, jog viską reikia vertinti to žmogaus, o ne kažkokių bendrų stereotipų kontekste. Man norisi ir pačiai, ir kitiems priminti, kad dažniau sakytume komplimentus, džiaugtumėmės žmonėmis, tuo, kad galime su jais susitikti, kalbėtis, apsikabinti. Tai yra tokie dideli dalykai. Aš taip ir stengiuosi gyventi – lengvai, paprastai, nekeldama sau didelių reikalavimų.

Negaliu išsiginti – jaunystėje tikrai kėliau. Norėjau įrodyti, kad galiu, kad esu svarbi, kad man sekasi. Vėliau tik supratau, kad tai bereikšmiai dalykai, kad aš esu pats svarbiausias žmogus sau, kad neturiu su niekuo lygintis, niekam įtikti, kad mano kūnas pati didžiausia tvirtovė. Prisijaukinau žodį „pakankama“ ir nusiraminau.

Visgi prie viso to yra priaugama, reikia „suvalgyti“ nemažai situacijų, pereiti sėkmės, griuvimo, atsitiesimo etapus ir jei po viso to pasieki stadiją, kur pradedi suprasti, kad esi pats sau pakankamas – tai yra nuostabu. Tai – labai svarbi pozicija, kaip būti darnoje su savimi.

– Šiuo metu Jūs gyvenate savo sodyboje prie Vilniaus, savo susikurtame pasaulyje, oazėje, kur galite ramiai atsitraukusi viską stebėti. Ar distancija nuo sociumo Jums svarbi?

– Žmogus negali visą laiką būti sociume, ten jis pameta save. Tik būdami gamtoje, būdami vieni, mes vėl išgirstame savo vidų, vėl įsiklausome į save. Bendraudami su kitais, pradedame nesąmoningai jausti jų emocijas, perimame net mintis.

Žmones aš skirstau į dvi kategorijas, vieni yra kranai, o kiti – krabai. Su žmonėmis-kranais tau gera, įdomu, jie motyvuoja, veda pirmyn, su jais jautiesi pakylėtas. O žmonės-krabai traukia žemyn, vargina, yra negatyvūs. Su tokiais sąmoningai stengiuosi praleisti kuo mažiau laiko.

Neseniai baigiau Raudonojo kryžiaus savanorių kursus. Per juos aptarėme, ką daryti, kai pats savanoris jaučia, kad pavargo emociškai. Ir priėjome prie išvados, kad reikia nebijoti paprašyti, kad tave pakeistų, atsitraukti, vėl susirinkti save, galbūt, jei reikia, paprašyti pagalbos, galų gale fiziškai pailsėti. Taip tiesiog surėdytas žmogus ir tame atsitraukime neturi būti jokios gėdos, kaltės, graužaties. Tiesiog – man reikia laiko, kad galėčiau vėl pasirūpinti savimi.

Atėjo etapas, kai už gyvenime man nutinkančias kasdienes problemas aš ėmiau dėkoti. Nebepučiu iš jų didelio burbulo, nebesigailiu savęs, o stengiuosi stabtelti ir pagalvoti, ką man tos problema sako? Šito paprastumo, lengvumo, emocinio intelekto turėtų mokyti jau mokyklose. To labai trūksta. Mes kartais tarsi nesąmoningai skiepijame, kad žmogus turi eiti „per negaliu“, daryti, vykdyti, paklusti... Tada ir imame nebegirdėti savęs.

Ilgainiui supratau, kad girdžiu save ir jaučiuosi laiminga tuomet, kai gyvenu be laiko jausmo ir be jokių planų. Kai tiesiog gyvenu ir einu ten, kur veda širdis. Tą jausmą aš ir vadinu intuityviu palaimingu gyvenimu.

https://rb.gy/sasrax