Publikacijos

Asociatyvi nuotr. / Foto J. Suslavičiūtė

LRT.lt

Asmeninė ženklodara šiuo metu yra itin populiarus žodžių junginys. Esame skatinami kurti savo asmeninį prekės ženklą, kuris mus reprezentuotų, sukurtų norimą reputaciją ar padidintų pardavimus. Apie tai, kiek tikrumo ir autentiškumo yra šiame žaidime, – dvi pašnekovės: įvaizdžio dizainerė, kostiumų kūrėją, dėstytoja Olesė Kekienė ir HAI instituto įkūrėja, verslo psichologė Rasa Baltė Balčiūnienė. 

– Kas Jums, kalbant apie savireprezentaciją, asmeninę ženklodarą, yra autentiškumas?

Olesė: Mada, išvaizda, savireprezentacija visuomet yra prisipažinimas apie tai, kas šiuo metu vyksta aplinkoje: kokie klostosi tarpusavio santykiai, koks yra žmonių sąmoningumas, kas vyksta politiniame, ekonominiame lygmenyje, kokia yra bendra visuomenės savivoka apie save.

Iš pradžių, įvaizdis buvo suvoktas kaip galimybė konstruoti savo asmenybę. Nuolat matuojantis įvairius įvaizdžius, galiausiai atkrenta, kas netikra, ir išlieka tai, kas atliepia, surezonuoja. Matuojantis kitas asmenybes, kitus vizualus, vis tiek galiausiai susikoncentruoji į save, nebent procesas užstringa kokiose nors nesveikose formose.

Šiandien galvoju, jog konstruojant įvaizdį reikia išmokti ne pridėti, o nuimti. Kažkada mano dukra, nežinodama, kaip įvardinti tai, kuo užsiimu, sakydavo, kad esu „aprengėja“ ir „puošėja“. Dabar manau, kad esu labiau „nurengėja“ viso to, kas nebūtina, nereikalinga, netikra. Noriu prieiti iki grynuolio. Autentiškumas man yra grynumas. Tikiu, kad ateities savireprezentacija yra apie tai.

Rasa: Net jeigu žmogus nesąmoningai renkasi tam tikrus vaizdinius, įvaizdžius, jis vis tiek transliuoja, kas yra jo viduje. Jei matai, kad socialiniuose tinkluose žmogus bando būti panašus į tam tikrus „influencerius“, žvaigždes, nesunku suprasti, kad jis yra stereotipinio mąstymo ir veikimo. Tada gali sau užduoti klausimą: ar tau reikia partnerystės su tokiu žmogumi? Ar tau reikia tokio kliento?

Kitas variantas – žmogus renkasi, jo teigimu, autentiškus dalykus, bet išties velkasi aukos ar labai chaotiškus įvaizdžius. Šioje vietoje reikėtų nusiimti iliuzinius akinius, kad tai atsitiktiniai pasirinkimai. Mūsų psichika „liečiasi“ tik su tuo, ką mes turime viduje.

Galvodama apie autentiškumą, prisiminiau seną legendą apie kinišką rožę, gimusią kaktuso šeimoje. Kaktusai, norėdami viso ko geriausio, primokė rožę ieškoti kaktuso sąlygų. Tačiau rožė be vandens žydėti nepradės... Mes kartais irgi susiformuojame pagal tai, kaip vaikystėje mus norėjo matyti šeima, mokykla ir t. t., ir neretai, susitapatinę su priėmimą, išlikimą mums garantavusiais įvaizdžiais, vėliau nebemokame nuo jų atsiskirti ir ieškoti savo prigimtinės išraiškos. Tai svarbu ir galvojant apie asmeninę ženklodarą, kurioje, manau, tikrumo, autentiškumo, prigimtinė kryptis vis ryškėja.

– Taigi kaip to autentiškumo siekti, kaip ne tik būti, bet ir atrodyti autentišku? Ar jei būni autentišku, tokiu natūraliai ir atrodai?

Olesė: Labai dažnai susiduriu su žmonių poreikiu atrodyti, o ne būti, išreikšti jau esamą. Manau, kad intuityvi, savaiminė, savipakankama ženklodara yra tokia, kai žmogus kuria neslėpdamas savasties, iššūkių, leidžia sau būti jautriu, trapiu, tikru. Svarbus momentas, ar tavo ženklas, veikla, komunikacija yra tavo paties gyvenimo būdo priežastis, ar pasekmė?

Kai tai yra priežastis, kurdamas bandai labai daug ką paslėpti, koreguoti, kurti tai ko įsivaizduoji, kad visuomenei reikia, neretai visiškai neturint sąsajų su tuo, neturint asmeninės patirties. Kuriama iliuzija į kurią pats bandai įtilpti, pasivyti – tai sukelia nepakankamumo jausmą tiek pačiam asmeniui, tiek jo auditorijai.

O kai tai yra tavo paties gyvenimo, veikimo, mąstymo pasekmė – komunikacija tampa autentiška. Tikroji drąsa yra ne kovoti prieš kažką, tikroji drąsa yra jautrumas ir tikrumas. Atspindėti save kuo esi, nepaisant to, kaip tave priims. Su sprendimu išreikšti save ir komunikuoti tikrume ateina ir labai daug apdovanojimo. Žmonės nori tos drąsos. Jie nori ne prekės, o to gabalėlio pasaulio, kurį turi dėl to, kad jame gyveni, o ne apsimeti, kad gyveni. Paslaugą ir prekę perka nes tiki, kad ji sukurta grindžiant tomis vertybėmis kurias įkūniji.

Rasa: Noras atrodyti visų pirma reiškia, jog žmonės dar yra paaugliškoje ar vaikiškoje stadijoje. Suaugystė įvyksta tuomet, kai konstruojame ne tai, ko visuomenė atseit nori ir tikisi, o tai, ko norime patys iš vidaus.

Man autentiška asmeninė ženklodara yra apie tai, ką aš darau, kuo tikiu, kuo gyvenu ir paskui tai atspindžiu, reflektuoju.

Olesė: Dažnai galvoju, kodėl negalime būti tuo, kuo esame, kodėl to nepakanka?

Esu labai jautrus, empatiškas žmogus, ir to vizualinio, garsinio triukšmo mūsų visuomenėje man dažnai būna per daug. Jau yra pastebėta, jog šis pasaulis labiau pritaikytas ekstravertams ir vis dar vadovaujamasi nuostata, jog jei daug, garsu, ryšku, tai – reikšminga, o jei tylu – nereikšminga.

Pati kurį laiką ieškojau savo išraiškos formos, norėjosi kurti santūriai, prasmingai, bet kartu buvo baisu kurti tyliai – žmonės dažnai nesupranta, kas yra tyla. Bijo joje būti. Bijo išgirsti savo pačių mintis, susitikti su savo pačių jausmais. Tylioje erdvėse bijo pajusti savo pačių jau esamą vienišumą. Tam, kad išgirstume subtilumą, patys turime būti subtilūs.

Neseniai baigiau kurti spektakliui kostiumus, kurie yra tiesiog balti. Puikiai žinau, kad kas nors stebėdamas gali teigti, jog čia nieko ypatingo nepadaryta. Tačiau minimalizmas nėra vien tik apie unifikaciją, tai apie grynumą, pertekliaus nebuvimą. Gryna tada, kada nebelieka nieko nereikalingo. Mes tiek pripratome prie gausos, dirgiklių, didelio mūsų nervinės sistemos stimuliavimo, kad tapo labai sunku jausti subtilius niuansus, natūralumą.

Labai norėčiau, jog vaikams būtų kuriama, palaikoma tokia aplinka, kurioje būtų mažiau triukšmo. Žmonės tada pradėtų giliau girdėti ir matyti, labiau leistų sau būti tokiais, kokie yra, nebesvarstydami, kaip savimi pačiais stimuliuoti aplinką. Tiesiog jaustų daugiau pagarbos tam, kas yra. Aplinkybėms, savo kūnui, darbui, kitų jausmams, kitų išgyvenimams... Daugybėje aspektų trūksta dėkingumo ir pagarbos. Tam, kad išgirstumei tyliuosius, subtiliuosius, turi nurimti pats, ir pasaulis atsiskleis savo didžiulės įvairovės grožiu.

Noriu uždėti akcentą, kad nekalbu tik apie ramų, neišsišokantį vaidilutės įvaizdį. Įvaizdis gali būti labai išraiškingas ir spalvingas. Jei jis yra organiškas tau, jei jis yra tavo vidaus, mąstymo, vertybių išraiška, tada jis ir jausis kaip tikras ir nekurs triukšmo.

Rasa: Kiekviena visuomenė, kiekvienas laikmetis turi savo tendencijas. Dabar vyrauja mada save realizuoti, atskleisti savo talentą, nebūti vidutinybe. Dar prieš kelis dešimtmečius mada buvo neišsišokti, niekuo neišskirti. Kai nejaučiame giluminio ryšio su savimi, mūsų dėmesys pereina į išorę ir mes automatiškai norime atitikti išorės madą ir dar gauti aplinkinių patvirtinimą, palaikymą. Šiuo metu esame „patiktukų“ visuomenė.

Olesė: Mada nėra atskiras darinys – ji mūsų refleksija, mes ją ir sukuriame. Dėl jos galime matyti, kas didžiajai daliai visuomenės šiuo metu yra svarbu. Dabar, pavyzdžiui, jaučiasi daug įtampos, reikalavimo sau. Sutinku su Rasos nuomone, kad esame vis dar paaugliškoje, vaikiškoje stadijoje, kai leidžiame nuspręsti kitam, kaip turėtų būti, kai paklūstame toms taisyklėms, tiems normatyvams, kuriuos diktuoja visuomenė. Jeigu esi brandi asmenybė, tu gali rinktis. Ar tu sutinki su aplinkos mada/pasirinkimais, ar nesutinki.

Kalbant apie asmeninę ženklodarą, šiuo metu ryškėja savidisciplinos ir valios elementai. Minčių, jausmų, veiksmų savidisciplina. Viena, kas vyksta tavo gyvenime, kita, ką tu komunikuoji, kaip tu atsirenki, kuo dalintis. Labai svarbus momentas – ką tu pats į save įdedi. Ne viskam, kas į mane sukrenta, aš leidžiu būti; labai sąmoningai atsirenku savo mintis, kurios norėčiau, kad klestėtų, o kurios yra destruktyvios ir neleidžia man skleistis. Tai, kaip komunikuojame su savimi, irgi yra labai svarbu.

– Kaip manote, kodėl tie žmonės, kurie yra savo sričių žinovai, meistrai, labai šviesios, pokytį kuriančios asmenybės, kartais nemato prasmės apie save komunikuoti, kurti savo asmens prekės ženklą? Galbūt jie neturi komercinio intereso, tačiau juk gali būti altruistiškai svarbu atskiesti garsiai kalbančių, bet neturinčių ką pasakyti chorą.

Rasa: Jauni žmonės, vaikai kopijuoja „influencerius“, kurie dažnai yra dirbtinokai save konstruojantys žmonės. O tie, kurie yra veikiantys, profesionalūs, neretai mažai dėmesio skiria savo asmeninei ženklodarai. Nutinka taip, jog jaunoji karta, gaudama labai mažai informacijos apie prasmingai veikiančius žmones, mato daug siauresnį paveikslą, daug mažiau alternatyvų, į ką galėtų lygiuotis, iš ko mokytis.

Jeigu socialiniuose tinkluose atsirastų daugiau šiuolaikiškų, įdomių įvairaus amžiaus žmonių, galbūt jaunimas ir į vyresnę kartą pradėtų žiūrėti kitaip, atviriau. Patirties perdavimas įvyksta tik kai esame atviri, patikime, kad kitas žmogus yra mums kažkuo aktualus, jo nenuneigiame. Dalintis su kitomis kartomis savo patirtimis, išmintimi yra tiesiog gyvybinis poreikis, bazinis instinktas.

Olesė: Galvoju, kad aš pati esu iš tų pavyzdžių, kurie daug daro, kuria, bet parodo tik mažytį to gabalėlį. Mums bekalbant pajutau atsakomybę (juokiasi).

Labai svarbus žodis šiuo metu man yra „įvairovė“. Norisi, kad kiti, ypač augantys, besiformuojantys žmonės pamatytų, kiek daug yra galimybių, kiek daug būdų komunikuoti, būti, veikti.

Ženklodara išties gali būti „pastatyta“ ant meistrystės, žinių perteikimo, atskleidimo, per kokius procesus tu eini. Yra sritys, kurios gana atvirai dalijasi procesu, bet yra ir labai uždarų. Pavyzdžiui, studentai, kurie mokosi mados dažnai nėra matę tam tikrų mados procesų ir ateina darbintis į įmones visai jų neišmanydami.

Savo srities meistrystės proceso atskleidimas, manau, yra tauri ir pilnavertė komunikacija. Joje vyksta ir dalinimasis, ir mokymas be ego apraiškų. Visa tai yra darniau ir tvariau nei ženklodara, suvesta į asmenį. Tikiu, kad tai yra ateities ženklodara, kur darniai ne tik pats augi, bet ir su tavimi drauge auga ir aplinka.

– Ar manote, kad verta kreiptis į ekspertus patarimų, kaip kurti savo asmeninį prekės ženklą? Rodos, kad ta informacija turėtų plaukti iš mūsų pačių.

Rasa: Mūsų smegenų tinklas veikia pagal išmoktas schemas, stereotipiškai, ir kartais mums labai sunku save naujai pamatyti – turime labai stiprius įpročius, automatišką veikimą. Geras specialistas gali padėti save pamatyti naujai, pagreitinti augimo, kuris viduje jau yra įvykęs, išraišką, sutaupyti tavo psichinę energiją ir padėti pereiti į naują kokybinį lygį, išvengiant inercijos vėl pasirinkti sau įprastas formas ir veikimo būdus.

Olesė: Pritariu – geras specialistas gali palydėti per šį procesą, pridėti jam taiklumo, rezultatyvumo.

Būna, kad vaikystėje įvyksta tam tikros fiksacijos, traumos, kurios paskui nulemia, jog puikus specialistas, savo srities žinovas jaučia didelę baimę išeiti į viešumą ir pasakyti, ką jis daro, pasidalinti savo žiniomis. Tiesiog pasąmoningai jam tai atrodo pavojinga. Šioje vietoje tinkamas pagalbininkas galėti padėti perlipti šį barjerą.

Rasa: Pastebiu, kad dabar mes dažnai bijome komercijos. Tarsi jei man nori kažką parduoti, tuomet manimi iškart manipuliuoja. O tiems, kurie nori pristatyti savo darbus, atsiranda baimė, jog kiti pamanys, kad tai jie nori manipuliuoti arba turi mažai klientų, todėl save ir pardavinėja.

O išties žmonėms yra įdomus procesas: kas tau pavyksta, o kas ne, ką tu suvokei. Ne parodomieji veiksmai, bet tikras kelias. Tokiu būdu, kurdamas savo asmeninį ženklą, tu užsiimi savotiška edukacija, mezgi ryšius ir kuri savotišką savo dienoraštį.

Manau, kad reikia savęs paklausti, ar mūsų asmeninė ženklodara yra mums „priverstinė“, kylanti iš privalomos atsakomybės, ir mes veikiame atsižvelgdami į tendencijas, įsivaizduojamus poreikius, neišvengiamai ir stereotipus. Ar visgi asmeninę ženklodarą mes kuriame iš pasirinkimo, iš to, kas yra mūsų bendrame gyvame gyvenimo tinkle, kuriame perduodamos žinios, išmintis ir tai tampa organišku mūsų gyvenimo būdu.

https://rb.gy/pb2hzh