Edukaciniai tekstai

Vilius Adomaitis

Kodėl svarbu žodžius vartoti tikrąja jų reikšme? Tiksliai suvokdami ir vartodami žodžius, savo racionalią veiklą galime organizuoti produktyviau, gauti geresnių rezultatų. Per žodžius mes materializuojame tam tikrus dalykus, ir jeigu negalime idėjos suformuluoti, „įvilkti“ į tam tikrą žodį-kodą, negalėsime jos tinkamai realizuoti.

Žodis (sąvoka) - tai mūsų proto veiklos instrumentas. Jis - tarsi raktas, mūsų smegenyse atrakinantis bendresnį vaizdinį, tam tikrą pažinimo sferą. Žodis, kaip kodas, susilieja su kažkuo didesniu, gilesniu, jis apibendrina ir atspindi šimtametę ir net tūkstantmetę žmonijos patirtį vienoje ir kitoje srityje. Ta žodžio sąsaja su kažkokiu gyvenimo vyksmu būna labai sutikslinta. Vadinasi, jeigu žodis atspindi reiškinį, mūsų protas gali operuoti tikrais dalykais, gali suprasti ryšius. Tačiau, jei žodis mums tėra tuščias fonetinis skambesys, tuomet neturėsime ryšio su tam tikra žmonijos patirtimi ir negalėsime produktyviai tuo pasinaudoti - sėkmingai spręsti vieną ar kitą klausimą.

Paprastas pavyzdys: jeigu žinome, kas yra įtampa, kas yra srovė, kas yra varža, jeigu žinome Omo dėsnį, tai, be vargo, bet kokią elektrotehninę problemą namuose galėsime išspręsi. Panašiai yra ir su kitais dalykais.

Turbūt pririnktume begales žodžių, kuriuos vartojame visiškai nesusimąstydami, ką, iš tiesų, jie reiškia. Štai pavyzdys: vartoti ir naudoti. Šiandien daug kalbama apie tai, kad esame vartotojiška visuomenė, ir tai sukuria žodžiui vartoti neaiškias, negatyvias asociacijas. Ką, iš tiesų, reiškia šie du žodžiai ir kuo jie skiriasi?

Žodis naudoti reiškia „daryti tai, kas tau neša naudą, atlieka tam tikrą funkciją“. Ir tai galime atlikti daugybę kartų.  Naudą, dažniausiai, matuojame racionaliai: naudojame daiktą ar paslaugą funkcijai atlikti, gauname rezultatą ir jį įvertiname. Tačiau ta funkcija lieka išorėje - ar plaukus kirptume, ar mašiną remontuotume.

Žodis vartoti reiškia „daryti tai, kas tau suteikia vertę, kas tave praturtina“. Praturtinti gali ir materialūs dalykai (pvz. maisto medžiagos), ir nematerialūs (pvz. žinios, santykiai). Vertę matuojame jausmu, kūno pojūčiais: man gera, turiu energijos kažką daryti. Tik ar visada matuojame? O gal automatiškai remiamės svetima nuomone, kas yra vertinga, o kas  - ne?

Yra vienas vertės aspektas, kuris, mano galva, yra labai svarbus, net intymus, ypač kalbant apie nematerialius dalykus: jeigu kažkas mane praturtina, vadinasi, aš tai „įsileidžiu“ į savo vidų. Ir čia mes turėtume būti itin atidūs rinkdamiesi: kas, iš tiesų, mums sukuria vertę, mus stiprina, o kas įneša sumaištį, priešpriešą, kas mus silpnina. Savo vidų suvokiame sakraliai, kaip tam tikrą slėpinį, todėl jis negali pavirsti šiukšlių dėže.

Mes painiojame šias dvi sąvokas: klausdami, „kokią vertę aš gausiu“, dažnai turime mintyje naudą, t. y. „kokį funkcionalumą gausiu“. Funkcionalumas yra tarsi forma, o vertė - turinys, kur užpildo tą formą. Vertė, kaip turinys, gali būti labai asmeniškas, individualus, nes tai priklauso nuo asmenybės išsivystymo lygio ir poreikių. Ir labai svarbu, kad tas turinys būtų su pliuso, o ne su minuso ženklu. 

Ištrauka iš Rasos Baltės Balčiūnienės mokymų programos