Edukaciniai tekstai

Nustebsite, bet nuo antikos laikų laimė buvo pagrindinis filosofijos klausimas. Ne būtis, ne sąmonė, o laimė ir pilnatvė. Beje, filosofija ir gimė atsakinėdama į šį klausimą. Kas yra laimė? Kokie yra laimės kriterijai? Ar įmanoma juos kažkaip apibrėžti?

Kuo mes, šiuolaikiniai žmonės, skiriamės nuo antikos laikų žmonių? Daugeliui iš mūsų laimė – tai subjektyvi būsena. Ir čia iškyla problema: jeigu laimė yra tai, ką mes manome ar jaučiame esant, tuomet tampa sunku ją aptarinėti ir apie tai kalbėtis tarpusavyje. Sunku atskirti savo iliuziją arba laimės vaizdinį nuo tam tikrų kriterijų, kurie gali mums padėti. Pasakysiu aštriau: jei neturime jokių kriterijų, galime pakliūti į iliuzijų spąstus. Tada sakytume: laimingas yra tas, kuris galvoja, kad yra laimingas. O jeigu jis klysta? O jeigu jam patinka gyventi iliuzijomis? O jeigu jis sau įteigė, kad yra laimingas? Šiuolaikinis žmogus labai nemėgsta klausytis patarimų iš šalies - tai, beje, yra XIX-XX a. visuomenės vystymosi rezultatas: mes patys sprendžiame, patys žinome. Žinoma, rizikinga kalbėti apie laimę, bet ne mažiau rizikinga galvoti, kad tu pats esi kriterijus. Vis dėlto, turėtų egzistuoti kažkokie testai, kitaip mes pasimesime.

Ir štai klausimas: ar sėkmingas žmogus gali būti nelaimingas? Manau, kad taip. Pažvelkime: mus įkvepia sėkmės istorijos, o ar mus įkvepia laimingų žmonių istorijos? Kodėl mums jų nepasakoja taip, kaip pasakoja sėkmės istorijas? Esu labai kritiškas, ir manau, kad sėkmės istorijos yra sugalvotos. Žmonės susigalvoja savo biografijas atgaline data, nes kai jie duoda interviu solidiems žurnalams, tokiems kaip „Forbes“, jiems reikia istorijos. O istorija būna tokia: gyveno paprasta mergina, niekuo neišsiskyrė iš kitų, bet turėjo talentą. Didžiulių pastangų ir puikaus išsilavinimo dėka ji pasiekė neįtikėtinų rezultatų: sukūrė vieną, antrą, trečią kompaniją, uždirbo pirmąjį milijoną, įgyvendino daugybę projektų, ir štai ji - priešais jus.

Tokių istorijų - daug, bet ar jos tikros? Mes esame linkę nuslėpti daug svarbių dalykų, kurie nutinka mūsų gyvenime, ir apie juos nekalbame. Todėl aš galvoju, kad laimė ir sėkmė - skirtingi dalykai: galima būti sėkmingu, bet nelaimingu; galima būti laimingu, bet nesėkmingu.

Esu susiformulavęs du laimės kriterijus. Vienas iš jų, galima sakyti, yra asmeninis, o kitas – objektyvesnis. Tie kriterijai yra teisingas jausmas ir teisingas mąstymas. (...)

Man pačiam yra svarbūs keli laimės jausmo momentai: santarvė su savimi, pilnatvės ir vidinės harmonijos pojūtis; jausmas, kad kiekviena diena tave augina, veda į priekį. Taigi teisingas jausmas man reiškia prisipildymo, o ne tuštėjimo pojūtį. Net jeigu pavargstu ar perdegu, tai nėra tuštumos pojūtis. Teisingas jausmas - kai įsiklausau į save, kai pats su savimi esu sąžiningas. Ir priešingai - nepasitenkinimas, tuštuma, fragmentacija yra nelaimingumo indikatoriai, net jeigu ir pasiekiu tam tikrų rezultatų.

Teisingu mąstymu aš vadinu tai, kad mokomės pripildyti kiekvieną dieną ir valandą tokiu vaizdiniu, kuris leistų mums augti ir kurti savo biografiją; gyventi nefragmentuotai, bendrauti su žmonėmis turiningai, jaučiant, kad tampi gilesnis ir labiau prisipildęs. Ir tada viskas, ką darai, susideda į bendrą prasmingą istoriją. Teisingas mąstymas reiškia, kad „esu kelyje“, ir šis kelias atveria vis naujas plotmes, praturtindamas mane ir aplinkui esančius žmones.Tai yra tai, kas vadinama prasmingu gyvenimu. Ką bedarytume, kokiu verslu beužsiimtume, teisingas mąstymas padeda jausti, kad judu teisinga kryptimi. Būtent judėjimas, gyvenimas - tik jau ne biologinis, o prasminis. (...)

Galbūt jums pasirodys, kad mano kalboje yra per daug patoso, bet tai asmeninė patirtis. Ta patirtis sako, kad galime kurti savo dieną. Mums atrodo, kad kiekviena diena – tarsi natūrali duotybė: ryte atsikeliame, išgeriame kavos, pabėgiojame. (...) Tarsi savaime suprantama dovana - beveik biologinė, fiziologinė. Bet tai yra esminė mąstymo klaida, nes kiekvieną dieną galima kurti. Į kiekvieną dieną galima žiūrėti kaip į paveikslą, simfoniją ar mini projektą. Ir tuomet diena leidžia pajusti savikūrybą: aš ne šiaip geriu kavą, o GERIU KAVĄ; aš ne šiaip geriu taurę vyno, o tarsi prisiliečiu prie tos vietovės, subrandinusios vynuogių derlių, bendraudamas su to krašto žmonėmis. (...) Ir tame bendravime - ištisas pasaulis. (...) Aš sąmoningai priimu dieną ne kaip atsitiktinę ar savaime suprantamą, o kaip kūrybinį veiksmą. Po to jau galiu kurti savo savaitę, savo metus. Lygiai taip pat esu savo biografijos, savo gyvenimo kelio autorius.

Taigi teisingas jausmas ir teisingas mąstymas mus praturtina ir atveria kelią laimei. Šis kelias, iš principo, prieinamas kiekvienam iš mūsų, bet jis nėra savaime suprantamas. Laimė - tai aktyvumo būsena. Tačiau tas aktyvumas - ne dalykinis, o visiškai kitoks.

Šaltinis: https://rb.gy/16r15