Edukaciniai tekstai

Laimė Kiškūnė / K. Petrikonytės nuotr.

Vakarų kultūroje žmonės yra linkę kiekvieną pojūtį vertinti atskirai, tarsi sudėliodami juos į dėžutes. Iš tikrųjų, kvapas neegzistuoja vienas sau, jis egzistuoja kitų pojūčių kontekste. Vieni pojūčiai gimdo kitų pojūčių atsakus, sukurdami kažką nepaprasto, nuostabaus ir estetiško (...)

Prisimenu vieną patyrimą iš vaikystės, kai varčiau XX a. šveicarų menininko Polio Klė (Paul Klee) albumą. Žiūrinėdama paveikslus, tarsi jausdavau jų tekstūras, užuosdavau kvapus, jausdavau skonį, tąsumą, klampumą. Žodžiu, patirdavau daugybę įvairiausių dimensijų. Ir galvodavau: „Kaip tas dailininkas taip nuostabiai suvokė pasaulį“. Tada nesupratau, kad aš pati taip suvokiu pasaulį, kad galiu tą informaciją skaityti. O vėliau sužinojau, kad Polis Klė buvo sinestetas.

Turbūt daugiausiai žinome apie garso ir spalvos sinesteziją, nes ji yra labiausiai tyrinėta. Mes turime sinestetą M. K. Čiurlionį – jis mąstė garsais tapydamas ir mąstė spalvomis kurdamas garsus. Aš labai mėgstu Čiurlionį, ir dažnai važiuoju į Kauną pasižiūrėti jo paveikslų. Kai konstravau vienus savo kvepalus mimozų tema, jų kvapas man, kažkokiu būdu, „suformuodavo“ tą gelsvai žalsvą, rusvai auksinį atspalvį, ir aš iš karto pradėdavau matyti Čiurlionio tapytą „Sonatą“ - besiveržiantį pro vartus orą, kregždutes... Ir anksčiau, kai žiūrėdavau į Čiurlionio paveikslus, tarsi užuosdavau tą mimozų atspalvį, nors tada, galbūt, dar net nežinojau, kaip jos kvepia. Tie paveikslai jau gimdė man tą atspalvį, tą kvapo aspektą, kurį aš ir įkurdinau kvepalų buteliuke (...)

Sinestezija būdinga ne tik genialiems menininkams.  Kai vesdavau kvapų seminarus-kontempliacijas, mes uostydavome kokį nors kvapą, o po to žmonės dalindavosi įspūdžiais, ką patiria. Jie tiksliai nusakydavo tą kvapą. Tarkim, matydavo baltas gėlės, nors jiems tas kvapas būdavo visiškai nežinomas. Arba geltonas, mėlynas gėles - jie dažnai kvapą susiedavo su spalva. Kai kurie žmonės kvapą suvokdavo kaip tekstūrą, pavyzdžiui, žalią aksomą arba kokią nors rudą šiurkščią vilną. Tai akivaizdus sinestezinis patyrimas, kai vieno jutimų kanalo modalumas gimdo atsaką kitame jutimų kanale (...)

Sakoma, kad  suvokti ir „išversti“ tuos patyrimus iš vieno pojūčio į kitą yra Dievo dovana, ir tik nedaugelis yra ja apdovanotas. Bet aš manau, kad, iš tiesų, tokių žmonių yra daugiau nei galvojama.

Ištrauka iš tinklalaidės „Estetikos stalas“: https://www.gilu.media/tinklalaides/