Edukaciniai tekstai

Asociatyvi nuotr. / Aut. Vidmantas Panavas

Kai keičiasi aplinkybės ir tvyro neapibrėžtis, kai kurie žmonės linkę dejuoti ir laukti geresnių laikų. Vaikystėje dažnas sakydavo: „Kai užaugsiu, tuomet darysiu tai, ką norėsiu“. Žmogus užauga, o įprotis atidėlioti yra tiek stipriai įsitvirtinęs jo neuronų tinkluose, kad, ir keturiasdešimties sulaukęs, jis tebesako: „Va, kai išeisiu į pensiją, tada darysiu tai, ką norėsiu“. O išėjęs į pensiją, konstatuoja: „Jau per vėlu“.

Taigi vertėtų atidžiau pažvelgti į savo vidų, paieškoti „atidėto“ gyvenimo apraiškų ir, jų atradus, sąžiningai sau atsakyti, kokie buvo tikrieji motyvai, kas ribojo veikimą? Tai svarbus klausimas, kurį būtina sau užduoti, nes, ištikus naujoms situacijoms, kuriose reikės veikti, atidėliojimo schema, greičiausiai, vėl aktyvuosis.

Ką daryti?

Pirmiausia, pasitelkus savistabą, pamatyti savo fiksaciją – atidėliojimą. Antra - keisti įprotį - imtis veiksmo. Mes daug dalykų nedarome, nes siekiame tik teisingų sprendimų, bijome suklysti. Todėl būtina išdrįsti daryti ne teisingus, o veikiančius sprendimus. Jie nebūtinai atneš norimą rezultatą, bet „įjungs“ veiksmą. Gyvenimas yra veiksmas. Tik per veiksmą, galime suprasti, kas veikia, o kas neveikia, pamatyti naujus kontekstus. Įsivardijimas, kad darau ne teisingą, o veikiantį sprendimą, atpalaiduoja nuo slegiančio atsakomybės jausmo ir eliminuoja psichologinę baimę visų akyse atrodyti nevykėliu.

Matyt, reikėtų išskirti vieną esminę mąstymo klaidą – kad gyvenime gali būti ramūs laikotarpiai. Jų nėra. Gyvenimas yra audra – didesnė ar mažesnė. Bangavimas. Svarbiausia yra išmokti atrasti orientyrus ir plaukti ten, kur tu nori, kur tu sieki. O laukti, kol jūra bus rami... Kaip vienas absolventas po mokymų yra pasakęs: „Dabar supratau, kad gyvenimas ėjo pro šalį“.

Ištrauka iš Rasos Baltės Balčiūnienės lyderystės mokymų programos